Artyn jau antrus metus organizuoja grupinius internetinius susitikimus su terapeutais, kurie yra prieinami tiek užsienyje gyvenantiems žmonėms, tiek Lietuvos miestelių ir kaimų gyventojams ar tiems, kurie tiesiog nori dalyvauti patogiai iš savo namų. Projekto tikslas – didinti psichikos sveikatos paslaugų prieinamumą, o savo veikloje didžiausią dėmesį skiriame Lietuvoje dar naujai, bet vis geriau žinomai bei elgesio terapijos šeimai priklausančiai dialektinei terapijai. Plečiant savo veiklą šiais metais pristatome Radikaliai atviros dialektinės elgesio terapijos užsiėmimus. Artėjant RA DBT kursui, kalbiname jį vesiantį psichoterapeutą Dalių Kurlinką. Pokalbį veda Artyn kūrėjos Gintarė Matulaitytė ir Austė Kazlauskaitė.
Gintarė Matulaitytė. Aš asmeniškai lankau DBT grupę ir iš tikro jaučiu nemažai hype’o tarp žmonių kurie atranda DBT. Jie dažnai išsireiškia gana stipriai – DBT vadina viena geriausių terapijų. Tai žmonės, kurie išbandę visą eilę terapijų, galiausiai patenka į dialektinę elgesio terapiją ir sako, kad niekur kitur nejautė tiek naudos ir progreso kaip su DBT. Kodėl taip yra?
Dalius Kurlinkas. Tam gali būti daug priežasčių. Bendrai kalbant apie elgesio terapiją, ji turi aiškius įrankius, aiškius principus, kurie mums padeda. Ji yra struktūruota ir orientuota į įgūdžių, kurie vėliau gali tapti įpročiais, o poto jau ir automatizmais, lavinimą. Ir dar apima daug praktikų, kurios orientuotos į emocijas – moko kaip su jomis elgtis. Lyginant su kitomis terapijomis, elgesio terapijų grupė akcentuoja kitus dalykus. Čia žiūrima kaip galima suprasti emocijas, kaip jas skaityti ir kaip elgtis susiduriant su tam tikromis emocijomis, kaip galima netgi jas keisti arba įsielgti į naują mąstymą, į naują jautimąsi tam tikra prasme. Aš manau, tai yra viena iš priežasčių kodėl DBT yra tokia veiksminga. O dar viena priežastis – DBT duoda plačią grupę įrankių [vadinamųjų skills – red. past.] išbūti su savo emocijom neteisiančiu, priimančiu būdu. Tokia priėmimo dalis, validavimo dalis. Ir tuo pačiu, ten kur reikia, duoda įrankių pokyčiams. Tokį platų spektrą duoda. Tokie būtų pagrindiniai dalykai bendrai kalbant apie dialektinę elgesio terapiją.
G. M. Žodžiu, galbūt nutinka taip, kad trūksta būtent tų įgūdžių, tų įrankių ir juos gavę žmonės pajaučia, kad va, kažkas pradeda pagaliau keistis?
D.K. Taip. Įrankių, struktūros ir aiškias gaires kaip elgtis su emocijomis. Kartais būna, kad galbūt ne tik terapijoj, bet šiaip bendroje spaudoje galime sutikti patarimų, kad reikia išbūti su emocijomis, susidurti su jomis. Dialektinė terapija duoda pačius įrankius kaip tą padaryti, ji parodo ką reiškia susidūrimas su emocijomis, išbuvimas, jų stebėjimas, kaip tai vyksta, nepereinant į impulsus veikti pagal tai ką diktuoja emocijos.
G.M. Ką reikėtų žinoti žmonėms, kurie pirmą kartą ateina į DBT ar RA DBT ir ko gali jose tikėtis? Ar gali būti, kad kai kuriems žmonėms jos netinka, ar galbūt jie atėjo netinkamu laiku, o gal kažko nežino, nežino kaip tą daryti?
D.K. Sunkiai ateina į galvą tokia situacija, kad tai visiškai netiktų, nes jos apima labai platų spektrą. Net jei žmogus yra krizėje ir grynos dialektinės terapijos priimti negali, jis gautų krizių intervenciją, o iš dialektinės elgesio terapijos labai daug įgūdžių galima panaudoti kaip išgyventi tas krizes, jas išbūti. Tai tiek žmonėms krizėse, tiek tiems, kurie nori kažką keisti, manau, kad dialektinė terapija tinka ir galima ją panaudoti bei adaptuoti labai įvairiai.
Iš tiesų, kad ir kokia problema tuo metu bebūtų aktuali, dialektinė elgesio terapija apima aspektus tarpasmeninio efektyvumo srityje, moko apie santykius ir kaip efektyviai juose elgtis, tiek kaip elgtis su savo emocijomis, lavina sąmoningumą, atidą, kurie padeda pastebėti tam tikrus dalykus, suprasti juos. Lavina stebintį protą, kuris yra labai svarbus psichoterapijoje ir apskritai gyvenime. Dialektinė terapija suteikia kompetenciją ir įrankių tvarkytis su krizėmis. Galima tikėtis struktūros ir nuoseklumo. Galbūt vienas svarbus momentas – tai yra terapija, kurioje reikia tikrai dirbti. Tai nėra dialogo ar monologo būdu vykstanti terapija, čia tikrai neužteks vien tik kalbėti, čia yra daug darymo ir praktikavimosi. Yra laikomasi požiūrio, kad neužtenka vieno karto ateiti į grupę ar individualią sesiją, jeigu norim tikrai išmokti ją naudoti. Turi būti sisteminga praktika individualių sesijų ir grupinių susitikimų metu, o svarbiausia yra tai, kas įvyksta už terapinės sesijos ribų – asmeniniame kliento gyvenime. Jeigu žmogus nėra nusiteikęs įdėti darbo, tuomet pajusti naudą gali būti sunku. Nesakau, kad neverta išvis eiti, kartais motyvacija atsiranda bedarant.
G.M. Ką patartumėte žmogui, kuris galbūt išsigąsta? Galbūt kartais bijome paties pokyčio, atsiranda vadinamas savi-sabotažas. Kaip tokią krizę pereiti ir neatkristi?
D.K. Tai labai platus klausimas. Pokyčių baimei vėlgi taikome dialektiką. Mes validuojame, priimame, kad bijoti pokyčių yra natūralu, suprantame, kad mūsų smegenims iš tikro patinka status quo, kartais įsijungia paradoksinis saugumas, kai nors ir nelabai mane tenkina kas vyksta mano gyvenime, netenkina kokias pasekmes patiriu, vis tiek prie to lieku. Paprastas pavyzdys – aš susipykau su partneriu, partnere. Kilo kivirčas ir panaudojom kažkodėl ir necenzūrinės leksikos, o gal netgi ir į elgesį perėjom ir indai dužo ir taip toliau, tai paprastai jeigu daugelio žmonių paklausi, ar tą ir norėjo pasakyti savo partneriui, kad aš sudaužysiu indus, tai dažniausiai ne šito nori žmonės. Jie norėjo pasakyti, kad man skaudu ir aš norėčiau daugiau dėmesio iš tavęs, kad tu mane išgirstum, bet rezultatas gaunasi visai kitoks. Ir kartais žmonės gali prie to prisirišti, nors tai jų ir netenkina, bet jiems tai yra pažįstama, tam tikra prasme kuria saugumą. Viena savo dalimi suvokiam, kad tai yra geriau, smagiau taikiai išspręsti konfliktą ir pasakyti tikrąją žinutę, užuot šaukus. Tai yra produktyviau, tačiau viduje jaučiasi, kad kažkaip neįprasta. Jei 10 metų buvo vienaip ir tai pradeda keistis, smegenys sako “Na tu čia neik, čia įtartina teritorija. Geriau ten neikim”.
Tai yra absoliučiai natūralu, normalu nenorėti pokyčių, netgi bijoti jų. Pradėti pergyventi ir jaudintis, kai viskas keičiasi į gerą ir gaunam tai, ko iš tikro norėjom, pradėti nerimauti, kur turėtume džiaugtis rezultatais, galvoti, kad čia kažkas neaišku, nestabilu. Vienas iš sprendimų yra validuoti ir priimti tas abejones IR tuo pačiu toliau mėginti gerinti savo gyvenimą, siekti naujų dalykų, kažką keisti. Atkreipkite dėmesį į “ir” – čia vat yra viena iš dialektikos technikų , tas jungtukas “ir”, ne “tačiau”, ne “bet”, o “ir”.
G.M. Gali būti IR baisu IR vis tiek eini toliau į priekį, ar ne?
D.K. Taip!
Iliustracija: Blogos mintys lenda į galvą, Herta Burbė, 2025
G.M. Aš pati irgi esu pajutusi tam tikrose fazėse, kai sekasi, atsiranda baimė, kad iš tikro tu gali būti laimingas, sėkmingas ir atsiranda gal tada toks lyginimasis, kiek aš daug praleidau, tai negi dabar viskas buvo įmanoma ir čia galima buvo anksčiau padaryti. Tai vėlgi tokia nepadedanti mintis.
D.K. Taip, taip. Tai dažną aplankanti mintis, kai mes po 10 ar 20 metų atsiduriam taške, kuris mus labai džiugina ir galiausiai suvokiam, kad čia tikrai yra geriau, kartais gali atsirasti tokios kaip nuoskaudos, netgi savotiškas gedulas to tarsi prarasto laiko, per kurį neva galėjom labai kitaip nugyventi, kažką kito nuveikti. Net neteisybės jausmas gali ateiti, tas irgi yra dažna ir natūralu. Galbūt kai kuriais atvejais iš tikro būna toks išgedėjimas tam tikrų dalykų, kurių galvojom, kad turėjo būti arba nebuvo arba kas mūsų nuomone buvo netekta. Tai galime jausti, priimti, kad taip man skaudu IR tuo pačiu įsisąmoninti, kad geresnės praeities jau nebebus.
G.M. Įsivaizduokime – ateina žmogus ir sako: “Man neveikia DBT”. Tada reikėtų klausti, kas vyksta netaip, ar tu darai namų darbus, ar tu praktikuoji, nes elgesio terapijos yra grįstos naujų įgūdžių formavimu, o nauji įgūdžiai formuojami pakartojimu.
D.K. Taip, tikrai. Raktas yra dažnas ir sistemingas kartojimas. Šiek tiek paliečiant kitas terapijas, kuriose vyksta darbas su asmens dalimis – pavyzdžiui Schemų terapijoje ir Vidinių šeimos sistemų terapijoj – gali būti, kad žmogus dėl įvairių priežasčių turi labai mažai vadinamos sveiko suaugusiojo dalies, brandžios dalies. Iš tikro, kad dialektinės terapijos išmokti ar panaudoti kažkuria dalim vis tiek reikia to suaugusiojo dalies. Kartais būna, kad tiek stipriai žmogus veikia vien tik iš vadinamų vaikiškų režimų, nors biologiškai ir intelektualiai žmogui yra 50 metų, bet emociškai jam yra 3 metai. Tokiu atveju gali būti, kad dialektinė elgesio terapija neveiks ir kartu būtų naudinga Schemų terapija ar Vidinių šeimos sistemų terapija, kurios gali padėti integruoti tam tikras vaikystės patirtis. Ten dirbama su vaikiškosiom dalim, integruoja tam tikras patirtis, kurios buvo disintegruotos ir taip toliau. Ir tada dialektinėje elgesio terapijoje toliau mes galime integruoti, pritaikyti kitų dalykų.
Antra aplinkybė dėl ko galbūt neveikia, tai galimi fiziniai, fiziologiniai sutrikimai. Galbūt trūksta kažkokių medžiagų ar yra ilgai negydytų ligų. Tai gali paveikti terapijos veiksmingumą. Laimei DBT turi atsakymą ir tam. Yra toks įgūdis ABC PLEASE. Šiame akronime PL raidės reiškia fizines ligas ir sutrikimus. Jis primena, kad kartais reikia pirma ar paraleliai pasirūpinti fiziniu kūnu ar adresuoti tam tikrus fiziologinius dalykus.
G.M. Tai galima būtų sakyti, kad yra neįmanoma, kad DBT visiškai neveiktų ir gali visiems būti naudinga, bet reikėtų atsižvelgti į vidinę žmogaus situacija. Kad yra svarbus tam tikras žmogaus emocinis brandumas ir kad gali reikėti pasižiūrėti, padirbti su tuo pirma, kad DBT būtų dar efektyvesnė.
D.K. Taip, tikrai taip.
G.M. Ar galima sakyti, kad DBT yra tarsi patobulinta, išvystyta KET versija. Ar ji kažkuo pranašesnė?
D.K. Žiūrint istoriškai, tai sakyčiau, ne tai kad patobulinta, bet kaip viena iš atšakų, praplėtinių nes techniškai tiek KET, tiek DBT remiasi viena iš tos pačios filosofijos sudedamųjų dalių, kaip ir visi kiti bihevioristinės (nuo angl. behavioral) mokyklos elementai. Jeigu antros bangos KET arba vadinama klasikinės KET fokusas daugiausia į minčių ir įsitikinimų (mąstymo) keitimą, tai DBT labiau į priėmimo, validavimo derinimą su keitimu.
G.M: Kuo skiriasi DBT nuo KET? Ką turi DBT ko neturi KET?
D.K.: Būtent dialektinė filosofija yra unikali DBT. Dialektinė filosofija yra dviejų iš pažiūros nesuderinamų dalykų derinimas ir balansavimas – priėmimo, išbuvimo, atjautos ir tuo pačiu orientacijos į pokytį. Negalėjimo kažko ištverti IR susidūrimo su tuo. Ko klasikinėj KET nerasime.
Klasikinėje KET daugiau dėmesio skiriama darbui su mintim, interpretacijų keitimu ir darbui su elgesiu, bet ne tiek daug dėmesio emocijoms. O DBT sakyčiau, apima plačiau ir duoda daugiau įrankių darbui su emocijom, stipriom emocinėm būsenom.
G.M.: Gal galėtumėte trumpai apžvelgti kokių DBT terapijų išvis yra ir kodėl pasirinkote būtent RA DBT?
D.K.: Pagrindinių DBT atšakų yra dvi – Marshos Linehan “originalioji” DBT, kuri skirta žmonėms turintiems iššūkių su nepakankama savikontrole, impulsyvumu, emocijų disreguliacija ir dažnai patiriantiems įvairias psichologines krizes, su padidėjusia savižala, polinkiu į suicidiškumą. Ir kita grupė, kitoje dialektikos pusėje esanti RA DBT – skirta žmonėms, esantiems kitame emocijų kontrolės spektro gale, linkusiems į perteklinę savikontrolę, linkusiems į susivaržymą, užsidarymą, netgi polinkį kęsti, tverti, kartais per ilgai. Ir aišku yra visokių porūšių. Pavyzdžiui DBT adaptacija ADHD turintiems žmonėms ir panašiai.
G.M.: Čia kaip dvi mėnulio pusės, ar ne?
D.K.: Kalbant apie perteklinę kontrolę, kartais žmones nustebina, kad to gali būti per daug, nes mūsų visuomenėje, tiek apskritai daugumoje visuomenių, savikontrolė, susivaržymas, santūrumas yra kaip tik vertinamos savybės. Tiek tyrimai tiek praktika rodo, kad pasirodo taip. Kaip ir vanduo yra būtinas mūsų gyvybei, bet jeigu mes jo suvartosim po 10 – 20 l per dieną, tai greičiausiai jau pažeisim ir organus. Taigi net ir gerų bei būtinų dalykų gali būti per daug.
O dėl ko pasirinkau RA DBT yra keletas priežasčių. Susidomėjimas kilo apie tai išgirdus vienoje konferencijoje, pradėjau domėtis ir sužinojau bei patvirtinau savo įtarimą, kad tai skirta klientams, kurie tiek moksliškai tiek praktiškai yra šiek tiek apleisti. Nes žmonių, kurių problemos kyla iš impulsyvumo, sunkumo reguliuoti emocijas statistiškai yra mažiau, negu tų, kurių problemos kyla iš pernelyg didelio susivaržymo, užsisklendimo, bandymo hiperkontroliuoti save ir savo aplinką. Ši statistika mane patį, bet ir daug mokslininkų nustebino.
G.M.: Tokie žmonės yra tylūs, bet nereiškia, kad problemos dėl to yra mažesnės.
D.K.: Taip.
Ir dar viena priežastis buvo tai, jog kartais dirbant su klientais, jausdavau jog taikant klasikinę KET būdavo pasiekiamos terapinės ribos. Nutikdavo ir taip, kad iš pažiūros yra tik generalizuotas nerimo sutrikimas ir tu taikai taikai KET, bet nevyksta progresas, nors atrodo, kad viskas tinkama, teisinga. Iš pradžių aš ir pats pastebėdavau, po to ir tyrimai tą patvirtino, kad šalia depresijos, nerimo ar panikos sutrikimų esantys papildomi asmenybės sutrikimai reikalauja papildomų įrankių, kitokio priėjimo.
Austė Kazlauskaitė: Norėčiau paklausti apie perdėtą kontrolę, savikontrolę, emocinę inhibiciją. Gal galėtumėte trumpai pakomentuoti kaip, kodėl ir kada tai gali išsivystyti žmogaus gyvenime?
D.K. Čia yra daug aspektų. Iš pradžių ilgą laiką laikiausi tokios nuomonės, kad viskas priklauso nuo auklėjimo ir vaikystės patirčių, bet elgesio genetikos mokslas kai ką kitą parodė. Dauguma mūsų psichologinių charakteristikų yra nulemtos genetinių, paveldimų veiksnių. Bet genai dar nėra likimas, tad nenoriu, kad žmonės, neteisingai suprastų šitą informaciją. Tyrimai rodo, kad polinkis į elgesio inhibiciją, susivaržymą, polinkis sustingti, tylėti, “nuryti”, neparodyt savo emocijų gali būti genetinis. Žmogus gimsta su tam tikrais palankiais aspektais perteklinei kontrolei išsivystyti. Yra longitudinių tyrimų, kurie išmatavo ar žmogus labiau linkęs į spontaniškumą, elgesio disinhibiciją, laisvumą, nevaržomą emocijų reiškimą ar į atsitraukimą, bandymą sukontroliuoti tiek save tiek aplinkinius, susivaržymą. Tam tikras tendencijas galima pastebėti nuo 5 metų amžiaus. Moksliniai tyrimai 70-80% patikimumu gali nuspėti, kurios elgesio tendencijos bus aktualios žmogui suaugus.
Vienas biologinių aspektų yra informacijos apdorojimo stilius – globalus arba detalus. Vieni žmonės mato bendrą vaizdą, apytikslią visumą, o kiti mato detales ir kartais pameta per jas visumos esmę. Imant konkretų pavyzdį – tarkim, kas nors organizuoja vakarėlį. Žmogui turinčiam globalų informacijos apdorojimo stilių sakys vykstam pas Petrą, kažkurį savaitgalį būsim, kažką paveiksim ir bus vakarėlis. Viskas, jam užtenka tokios apytikslės informacijos. Į detales orientuoto informacijos apdorojimo stiliaus žmogaus mąstymas atrodytų maždaug taip – pas kurį Petrą, kurią tiksliai datą, kurią valandą pradedam, kurią užbaigiam, ką reikia tiksliai atsinešti, kokios bus temos, kokių reiks kostiumų, žaidimų, nuo A iki Z, viskas eina į smulkiausias detales.
Kitas biologinis aspektas yra mūsų smegenų jautrumas apdovanojimui. Žmonių, kurie linkę į mažesnę savikontrolę, smegenų dopaminerginė sistema yra labai jautri – įvairūs prizai, apdovanojimai išskiria daug dopamino, skatina jų siekti, eiti į priekį. O kitų būna mažiau jautresnė ta sistema. Jie nereaguoja į apdovanojimus ir yra mažiau linkę dėl kažko rizikuoti. Jie jautresni grėsmei. Šie žmonės gali gyventi tuom, kad geriau žvirblis rankoj, negu briedis girioj, juos mažai kas motyvuoja, jaudina. Tai dar nėra depresija, bet apskritai juos yra sunku kuo nustebinti, patirti didelį malonumą. Tokie žmonės gali dirbti labai preciziškai ir perfekcionistiškai, bet jie labiau siekia dalykų ne dėl to, kad padarytų gerai, bet, kad nepadarytų blogai, klaidingai, nepatektų į bėdą.
G.M. Gali net pasirodyti, kad toks žmogus yra kažkoks nemotyvuotas, neambicingas ar ne? Bet tai iš tikro nulemti gali visai nematomi faktoriai, kurie yra biologiniai. Taip?
D.K. Taip. Yra polinkis į susivaržymo funkciją. Pavyzdžiui, tie žmonės, kurie linkę labiau į nepakankamą savikontrolę, jų visa sistema labiau aktyvuojasi kovos režime. O žmonių, kurie linkę į perteklinę kontrolę – sistema atsako sustingimu ir vengimu. Trumpai tariant, yra tam tikros biologinės tendencijos, kurios skatina žmogų vienaip ar kitaip elgtis ir jam tai jaučiasi natūralu.
G.M. Jie neįsivaizduoja, kaip kitaip galėtų būti.
D.K. Taip, jiems tai tiesiog yra norma. Pavyzdžiui, dėl ko skiriasi, kaip žmogus, kuris neturi asmenybės sutrikimų reaguoja į depresiją ir žmogus, kuris turi. Pirmu atveju jis supranta, kad taip neturėtų būti, jis pamena, kaip jisai kažkaip kitaip funkcionavo, kaip jis gyveno iki to meto. O žmogus, kuris turi asmenybės sutrikimą dažnai nesuvokia, kad su juo yra kažkas ne taip, nes jis save tokį pamena visą gyvenimą. Jis supranta, kad patiria depresiją, kad taip neturėtų būti, tačiau nesupranta kaip jo asmenybė prisideda prie jo problemų. Taip pat, galvoja, kad kiti irgi taip pat apdoroja informaciją ar galvoja panašiai kaip ir jie. Kitaip sakant dažnai suprojektuoja savo protą į kitus (pasižymi prasta proto teorija).
G.M. Tai atrodo, kad toks žmogus gali net truputį išnykti ar ne? Jo nepastebime, jis mažiau reiškiasi. Bet poreikis būti matomam neišnyksta. Dėl to galbūt atsiranda įvairių su tuo susijusių problemų. Galbūt yra tyrimų, kurie išskiria, kurių profesijų žmonės labiau linkę į perdėtą kontrolę?
D.K. Gydytojai, chirurgai, buhalteriai, finansininkai.
A.K. Darbai reikalaujantys detalumo, ar ne?
G.M. Gal šiek tiek ir akademiniame lauke to yra?
D.K. Taip, yra tokių tendencijų. Čia veikia tiek aplinka, tiek tam tikros patirtys, kur žmonėms su biologiniu polinkiu gali dar labiau įtvirtinti tas tendencijas. Pavyzdžiui, šeimos, kuriose keliami aukšti standartai, aukšti reikalavimai ir netoleruojamos klaidos. Yra ne tiek giriama už pasiekimus, bet traktuojama, kad dešimtukai ir mokslo pasiekimai yra savaime suprantama, o klaidos yra kažkas į ką labai jautriai reikia žiūrėti, sureikšminti. Galbūt taip pat dominuoja, pavadinkim šioks toks formalumas šeimoje, mažai apsikabinimų, asmeniško santykio, rūpestis išreiškiamas tik per buitinius, praktinius aspektus. Jei toks yra pirmasis žmogaus pasaulis – tėvai – yra išmokstama, kad reikia labai kontroliuoti, varžyti save ir vengti klaidų.
G.M. Gabor Mate taip pat kelia iššūkį tom teorijom, kurios sako, kad daug dalykų yra paveldima, o iš tikrųjų yra labai sunku atpažinti ką mes iš tėvų perimam, o ką paveldime. Ir kad daug kas susiformuoja kaip atsakas ( angl. coping mechanism) tėvų elgesio modeliams.
D.K. Tai priklauso nuo konkretaus atvejo. Apibendrinant esamus tyrimus tai lemia biologijos ir aplinkos sąveika, nes, pavyzdžiui, žmonėm su skirtingom biologinėm tendencijom lygiai tos pačios patirtys gali atnešti skirtingus rezultatus. Vaikas neturintis genetinio polinkio, bet gimęs itin chaotiškoje šeimoje, gali įgyti perdėtą kontrolę, bandydamas tą aplinką sukontroliuoti, bijodamas, kad pats toks netaptų.
Iliustracija: Emocinės kontrolės skalė, iš “Radikaliai atvira Dialektinė elgesio terapija (RA-DET (RO-DBT)”, Dalius Kurlinkas, 2025
G.M. Žiūrint į emocijų reguliavimo skalę yra dvi zonos, kuriose kyla problemos. Tai yra per maža emocijų kontrolė ir per didelė. Ir jos abi kyla būtent dėl devaliduojančios aplinkos, kur emocijų rodymas yra nereikalingas arba gali turėti neigiamų pasekmių arba žmonės užaugo toje aplinkoje, kur emocijos ignoruojamos arba už jas baudžiama, pasirenka tiesiog kontroliuoti save per daug. Tai pastebėjimas toksai, kad devaliduojanti aplinka gali sukelti tiek per didelę emocijų raišką, tiek per mažą. Reiškia žmonės iš tos pačios aplinkos, net iš tos pačios šeimos gali “pasirinkti” reaguoti į devalidaciją labai skirtingai. Kodėl tada patenkame į vieną arba kitą grupę ir ką šios grupės turi bendro? Ar gali tas pats žmogus patirti ir per mažą emocijų raišką, ir per didelę, kad pirma emocijos yra maskuojamos, o paskui jos išreiškiamos per stipriai?
D.K. Paprastai, taip nėra, kad abiejose pusėje būtume. Esame biologinių tendencijų kombinacijoje su tam tikra aplinka. Išimtis gali būti vadinamas emocinis nutekėjimas, emocinis kraujavimas. Kai žmogaus, linkusio į perteklinę kontrolę, tam tikroj aplinkoj slopinamos emocijos prasiveržia. Dėl to jie dažnai jaučia didžiulę kaltę, gėdą ir nusivylimą savim. Nes jie turi tarsi nerašytą taisyklę, kad vat tas, kuris susivaržo ir rodo, leisiu sau pasakyti, “pokerface” visose situacijose yra neva pranašesnis ir vertybiškai teisingesnis. Jie laiko pergale, jeigu susilaikei ir neparodei savo emocijų, o kai jos prasiveržia, jie gali jausti netgi tam tikrą pralaimėjimą.
A.K. Kiek skaičiau, yra polinkis tokiems žmonėms tada tą dar labiau kontroliuoti, kad išvengtų emocinių perdegimų, nutekėjimų. Kaip rekomenduotumėt pakeisti tokį mąstymo-jausmo-veiksmo ciklą? Ar dalyvavimas RA DBT terapijoje ir būtų tas kelias?
D.K. Taip, tai vienas iš kelių. RA DBT yra viena labiausiai pagrįstų ir specializuotų terapijų tam. Tai va gal dar viena priežastis, dėl ko ji man labai patinka.
Trumpai apibendrinsiu kaip RA DBT veikia ir ko joje iš tiesų yra siekiama. Esmė yra ta, kad nepaisant to, kad kai kurie žmonės viena savo dalimi gali labai didžiuotis susilaikymu, išlaikymu šaltos veido išraiškos, iš kitos pusės tyrimai ir praktika rodo, jeigu mes norim kurti prasmingą gilų ryšį, mes turim truputį rizikuoti, būti pažeidžiami, atsiskleisti, atsiverti. Dauguma žmonių kitus, kurie parodo savo emocijas tinkamais būdais, tinkamoj vietoj automatiškai laiko patikimesniais ir lengviau su jais jaučia ryšį. Žmonės kurie turi perteklinę kontrolę vis tiek turi didelį poreikį ryšiui, nori santykių, bet dėl suvaržymo bendrauja išlaikydami atstumą, lyg per sieną ar filtrą. Anksčiau ar vėliau jie susiduria su vienišumu arba neturi artimų ryšių arba tie ryšiai, kurie yra artimesni, netgi labai artimuose santykiuose vis tiek pasilieka rezervuoti ir nėra šio ryšio gylio. Vienas iš RA DBT tikslų yra mokytis atskleisti savo pažeidžiamumą, savo jausmus ir per tai stiprinti ryšį ir mažinti vienišumo jausmą. Dar vienas tikslas yra didinti lankstumą, nes kartais šie žmonės labai prisiriša prie noro kontroliuoti, prie visokių taisyklių, žinojimo kaip turi būti, baimės suklysti. Ir čia mes mokomės kaip atsiverti tam patyrimui. Tokios sveikos saviklausos, sveiko suabejojimo tam tikru žinojimu, kaip turi būti ir kaip turi veikti pasaulis. Mokomės lankstumo, kai atsimušam į kažkokias vietas, kur įsijungia rigidiškas mąstymas, jautimąsis. Ir apskritai plečiame pasaulio, kitų žmonių tame tarpe ir savo vaizdo matymą.
A.K. Kokios būtų konkrečios diagnozės susijusios su polinkiu į perdėtą kontrolę? Tikriausiai obsesinis kompulsinis sutrikimas, taip pat paranojinis ar vengiantis asmenybės sutrikimai. Gali būti nervinė anoreksija, net kažkokie autizmo spektro aspektai, lėtinė gydymui atspari depresija, nerimas. Kokie konkretūs įgūdžiai, strategijos yra pritaikomos radikaliai atviros DBT užsiėmimuose?
D.K. Tik noriu atkreipti dėmesį, kad yra svarbu žinoti iš kur kyla tavo polinkis į perteklinę savikontrolę. Pavyzdžiui, ne visi nervinės anoreksijos atvejai būtinai yra kylantys iš perteklinės savikontrolės.Radikaliai atvira DBT terapija labiausiai skirta anankastiniam arba obsesinės kompulsinės asmenybės sutrikimams. Tai jau labai specializuotai tiksliai tinka.
G.M. Žodžiu, labiausiai atitinka šitą terapija obsesiniam kompulsiniam.
D.K. Taip, anankastiniam asmenybės tipui bet ir plačiau žiūrint tinka, ypač jei centrinė ašis turi polinkį į perteklinę savikontrolę. Dauguma gydymui atsparių depresijų su tuo yra susijusios, bet gali būti kitų priežasčių. RA DBT tinka tais atvejais, kai dominuojanti problema yra perteklinė kontrolė arba iš to išplaukia. Viena praktinių užduočių yra tam tikrų savo normų, taisyklių įsisąmoninimas ir, pavyzdžiui, kokių penkių minučių paskyrimas to kvestionavimui. Tokios saviklausos praktikos metu klausiam – kas čia įvyko, ar aš atsimušiau į savo kažkokią patyrimo ribą, žinojimo ribą, iš kur aš žinau, kad tos taisyklės tikrai tokios yra, ko aš čia galiu pasimokyti. Pavyzdžiui, iš kur aš žinau kad tik tokios kūno linijos yra teisingos. Kur aš sužinojau apie tai, kad taip ir taip yra teisinga. Tarsi darome tam tikro įsitikinimo auditą, savo patirties arba netgi momento, kai mes norim atmesti kitą požiūrio tašką. Tai toks paklausinėjimas savęs, kurį po truputį ugdom.
A.K. Suprantu. Toksai savo įsitikinimų kvestionavimas.
D.K. Savo atsidūrimo tam tikroje patirtyje nauja interpretacija. Tai daroma pagal tam tikrą sistemą, specialias taisykles.
A.K. Aišku, ačiū. Dar nemažai kur yra minimas toks dalykas kaip socialinis signalizavimas. Gal galėtumėte apibūdinti, kas tai yra ir kaip jis yra ugdomas?
D.K. Socialinis signalizavimas, tai yra bet kokie signalai, žinutės, tiek verbaliniai, tiek neverbaliniai, kuriuos mes siunčiam, kuomet esam su kitais žmonėmis. Žmonės su perteklinės savikontrolės tendencija ne tiek efektyviai perduoda žinutes ypač apie savo jausmus ir dažnai net nesuvokia, kokį poveikį turi tam tikri, pavyzdžiui, akių pakėlimai arba kaip tik visiškai šaltas veido išlaikymas ir panašiai. Tikslas yra mokytis atrasti tuos signalus, kaip jie lemia tai, kad kiti žmonės gali turėti sunkumų mezgant ryšį su jais ir kaip keičiant visa tai efektyviau perduoti žinutes ir taip didinti susietumą, bendrystę.
A.K. ir G.M. Dėkojame už pokalbį!
Ypatingas ačiū Herta Burbė už iliustraciją.